Vandenų, Rankšluosčių,
Įnagių dvaras

Seniai seniai gyveno tėvas ir duktė Elenytė.

Tėvas ir duktė

Motina jau buvo mirusi. Neilgai trukus mirė ir tėvas. Elenytė liko viena. Ji nuėjo ant tėvo kapo ir graudžiai verkia. Išgirdęs ją raudant, išėjo iš kapo tėvas. Pirmą naktį davė jai rūko maišelį, žvaigždės drabužius, kurpaites, karietą, arklius ir vežėją. Antrą naktį davė jai mėnesio drabužius, kurpaites, karietą, arklius ir vežėją. Trečią naktį tėvas davė jai saulės drabužius, kurpaites, karietą, arklius, vežėją ir sako:
- Prie vieškelio yra didelis ąžuolas. Nueik prie to ąžuolo ir sugiedok:
Oi, ąžuole, ąžuolėli, Atsidaryk, atsiverk! -
Kai ąžuolas atsidarys, atsivers, tu sudėk visus tuos daiktus. O jeigu kas vysis, norės pamatyti, kur dedi, tai paleisk rūko maišelį.

Sėdi prie kapo
Elenytė taip ir padarė: sudėjo į ąžuolą karietas, arklius, drabužius ir išėjo darbo ieškoti.
Medis

Nuėjo pas karaliūną, ir karaliūnas priėmė ją kiaulių liuobti.

Kiaulės
Mergina prie kiaulių
Kartą vienas karalius kėlė puotą ir pakvietė karaliūną į svečius: būsią daug gražių mergelių ir jaunų bernelių. Ir karaliūnas pradėjo rengtis. Norėtų nusiprausti - niekur neranda vandens. Jis pradėjo rėkti: - Vandens! Vandens!
Vandens prašo
Duoda ąsotį
Elenytė greit pašoko ir padavė jam praustuvę vandens.
Dar tu čia man po kojom painiosies! - suriko karaliūnas ir išpylė ant Elenytės vandenį.
Rėkia
Pradėjus temti, Elenytė nuėjo į mišką, priėjo prie ąžuolo ir sugiedojo:
Oi, ąžuole, ąžuolėli, Atsidaryk, atsiverk! -
Ąžuolas atsidarė, Elenytė išsiėmė žvaigždės drabužius, apsivilko, atsisidėjo žvaigždės karieton ir liepė vežti į ano karaliaus namus.
Karieta
Elenytė
Nuvažiavusi savo puošniu apdaru apšvietė visus rūmus. Visi tik žiūri ir stebisi, iš kur tokia gražuolė atsirado.

O labiausiai ji patiko karaliūnui. Jis nusiuntė tarną paklausti, iš kur ji?

Princas
Elenytė atsakė esanti iš Vandenų dvaro. Dar tretiems gaidžiam nesugiedojus, Elenytė greit sėdo į karietą ir išvažiavo.
Elenytė su butleriu
Bėga

Karaliūnas norėjo paskui vytis, bet Elenytė atrišo maišelį ir paleido rūką. Pasidarė tamsu, ir niekas nematė, kur ji važiavo.

O ji greit privažiavo ąžuolą ir sugiedojo:
Oi, ąžuole, ąžuolėli,
Atsidaryk, atsiverk!
Ąžuolas atsidarė, Elenytė sudėjo drabužius, karietą, vežiką ir arklius, užsivilko savo skarmalus, apsiavė vyžas ir parėjo namo karaliaus kiaulių liuobti.
Netrukus karaliūnas vėl ruošėsi į puotą. Nusiprausęs laukia rankšluosčio, o čia niekas jam neduoda. Supyko jis ir ėmė rėkti:
- Rankšluosčio! Rankšluosčio!
Rankšluosčio prašo
Duoda rankšluostį
Elenytė greit pašoko ir padavė karaliūnui rankšluostį.
Jis ir vėl šaukia:
- Nesipainiok man po kojom!
Rėkia
Apsirengęs karaliūnas išvažiavo. Pradėjus temti, Elenytė nuėjo į mišką ir sugiedojo.
Oi, ąžuole, ąžuolėli,
Atsidaryk, atsiverk!
Ąžuolas atsidarė, ji išsiėmė mėnesio drabužius, kurpaites, įsisėdo mėnesio karieton ir nuvažiavo į tą puotą.
Karieta

Kaip tik įėjo į rūmus, visi rūmai nušvito. Karaliūnas negali atsistebėti, iš kur tokia graži mergelė atsirado, ir vėl siunčia tarną paklausti.

Princas
Elenytė su butleriu
Elenytė atsakė esanti iš Rankšluosčių dvaro. Tretiems gaidžiams nesugiedojus, ji sėdo į karietą ir išvažiavo.

Karaliūnas šoko vytis, bet Elenytė paleido rūko maišelį, ir niekas nematė, kur ji važiavo. O ji nuvažiavo į mišką, paprašė ąžuolo, kad atsidarytų, sudėjo drabužius, karietą, arklius ir parėjo namų kiaulių liuobti.

Bėga
Trečią kartą karaliūnas nusiprausė, apsirengė ir vėl ruošiasi į puotą. Jau užsėdo ant arklio, bet niekur neranda įnagio. Supykęs, kad suriko:
- Įnagio! Įnagio!
Arklys
Elenytė greit pašoko ir padavė jam įnagį. - Tu vis man painiojies po kojom! - suriko karaliūnas, sušėrė Elenytei įnagiu ir nujojo.
Duoda įnagį
Sutemus Elenytė vėl nuėjo į mišką ir sugiedojo taip, kaip pirma. Ąžuolas atsidarė, ji išsiėmė saulės drabužius, saulės karietą, arklius ir nuvažiavo į puotą.
Bėga

Elenytė įėjo į rūmus - visur šviste nušvito. Visi tik į ją vieną težiūrėjo ir atsižiūrėti negalėjo.

Karaliūnas vėl siunčia tarnus paklausti, iš kur tokia gražuolė atsiradusi. Ji atsakė esanti iš Įnagių dvaro.
Elenytė su butleriu
Tada karaliūnas ėmė ir papylė deguto po rūmų slenksčiu. Dar tretiems gaidžiams nesugiedojus, Elenytė skubinosi išbėgti. Bėgant ėmė ir prilipo jos saulės kurpelė prie slenksčio.
Batą neša

Ieškojo tarnai, ieškojo po visą kraštą, bet tokio dvaro niekur nerado. Tada karaliūnas pradėjo matuoti tą saulės kurpaitę visos karalystės mergelėms. Avėsi ją visos kunigaikštytės, paskui didelių ponų dukterys, paskui prastos mergaitės, bet nė vienai iš jų netiko toji kurpelė.

Pagaliau jis pakvietė visas savo tarnaites, išmatavo - nė vienai netiko. Tada atsiminė dar kiaulių liuobėją ir liepė ją pašaukti.
- Gal tau tiks toji saulės kurpelė? - nusišaipė karaliūnas.
klausia
batai

Elenytė užsimovė kurpaitę. Kaip tik jos kojai pasiūta! Tada ji ištraukė antrą tokią pačią kurpelę. Karaliūnas labai nustebo. Elenytė jam viską papasakojo.

Karaliūnas puolė ant kelių ir atsiprašinėjo už padarytas skriaudas.
Atsiklaupęs
Karaliūnui dabar Elenytė labai patiko, ir jis ją vedė. Vestuvės buvo tokios puikios, kokių dar niekas nematė ir negirdėjo!
Apsikabinę

Pabaiga