Trys kulkos
Vieną kartą gyveno karalius.
Jis turėjo tris sūnus. Du buvo protingi, o trečią, patį jauniausią, visi kvailiu laikė.
Kai tie sūnūs užaugo, karalius jiems tarė:
- Dabar, sūneliai, jūs jau nemaži ir laikas pačių ieškotis. Šaukite į
tris pasaulio šalis ir, pasibalnoję žirgus, jokite tų kulkų ieškoti.
Jei kulką bus radusi moteris - ji turės būti pati, jei vyras -
jį reikės ligi gyvos galvos maitinti. Karalaičiai iššovė ir tą pačią dieną iškeliavo ieškoti kulkų.
Vyresnieji broliai labai ilgai jojo, daugybę žmonių išklausinėjo, bet visi sakė niekur neradę tų kulkų. Taip jie bastėsi po visas pasaulio šalis ir pagaliau sutiko jaunas, gražias mergeles.
Jos buvo suradusios karalaičių kulkas.
Jie linksmi parjojo namo. Netrukus buvo iškeltos karalaičių ir tų mergelių vestuvės.
Jaunesnysis savo keliu jojo labai ilgai ir nesutiko nė vieno žmogaus.
Vieną dieną jis įjojo į labai didelį mišką. Bastėsi jis po tą mišką, bet nieko nerado.
Dar paklaidžiojęs, išjojo į pakraštį. Žiūri - didžiulės pelkės, klampynės. Jau buvo besukąs atgal,
bet išgirdo balsą:
- Palauk, palauk, neskubėk! Aš radau tavo kulką!
- Palauk, palauk, neskubėk! Aš radau tavo kulką!
Jis išgirdęs tuojau pasuko savo žirgą į tą pusę ir pamatė labai bjaurią lyg raganą moteriškę.
Laikydama rankoje kulką ji tarė karalaičiui:
- Žinau, jūs visi trys išjojote savo kulkų ieškoti. Aš radau tavąją kulką, ir dabar tu turi vestis mane į savo dvarą.
- Žinau, jūs visi trys išjojote savo kulkų ieškoti. Aš radau tavąją kulką, ir dabar tu turi vestis mane į savo dvarą.
Karalaičiui net plaukai ant galvos pasišiaušė pamanius, kad tokia bjauri ragana turės būti jo pati.
Bet ką darysi!
Jis pasisodino tą bjaurią moteriškę ant žirgo ir nujojo atgal per mišką. Ilgai jojo ir pagaliau parsirado į savo tėvo namus.
Jis pasisodino tą bjaurią moteriškę ant žirgo ir nujojo atgal per mišką. Ilgai jojo ir pagaliau parsirado į savo tėvo namus.
Karalius išėjo jo pasitikti.
Jis nė kiek nenustebo, pamatęs kvailutį parsivedant tokią bjaurią senę.
Liepė ją pasikviesti į vidų ir gerai pavaišinti.
Karalaitis tarė savo tėvui:
- Kam, tėveli, turiu vesti tokią bjaurią senę? Geriau nužudykim ją! Bet tėvas suraukė kaktą ir tarė:
- Ką radai, tą ir turi sau už pačią laikyti, toks buvo mano žodis pasakytas!
- Kam, tėveli, turiu vesti tokią bjaurią senę? Geriau nužudykim ją! Bet tėvas suraukė kaktą ir tarė:
- Ką radai, tą ir turi sau už pačią laikyti, toks buvo mano žodis pasakytas!
Vyresnieji broliai taip pat jį pasitiko ir visaip juokėsi.
Kvailutis nė žodžio jiems nesakė. Nusivedė senę į savo kambarį, pavalgydino, davė jai geresnius drabužius.
Tada karalaitis neiškentęs tare jai:
- Kodėl tu dieną esi tokia bjauri, o naktį labai graži?
- Kodėl tu dieną esi tokia bjauri, o naktį labai graži?
Todėl - sako ji, - kad aš esu užkeikta ir dvidešimt metų turiu išbūti tokia bjauri.
Seniau buvau labai labai graži, o dabar - pats matai, kuo mane pavertė pikti raganiai.
Aš turiu tokį žiedą. Jį tik naktį galiu numauti nuo piršto ir tada pavirstu į jauną, gražią.
Dabar karalaitis pradėjo galvoti, kaip čia padarius,
kad ji ir dieną būtų graži. Ir sugalvojo jis tą žiedą pavogti ir išmesti į ežerą.
Kitą naktį taip ir padarė: kai tik pati užmigo, jis tuojau paėmė nuo lango tą žiedą,
nunešė ir įmetė į ežerą. Išaušus rytui pati pradėjo ieškoti žiedo, bet nerado.
Pirmiausia jis nuėjo į ežerą žiedo ieškoti: braidžiojo braidžiojo po vandenį,
bet žiedo nerado. Paskui jis pamatė atplaukiant mažą laivelį. Laivelis į jį prakalbėjo:
- Sėsk, nuvešiu, kur reikia!
- Sėsk, nuvešiu, kur reikia!
Jis tuojau įlipo į tą laivelį ir bematant atsidūrė prie salos. Išlipo karalaitis į tą salą ir dairosi.
Tik staiga pakilo didelė audra, pagriebė laivelį ir nunešė. Ką daryti?
Pavaikščiojo jaunikaitis po salą ir, nieko neradęs, grįžta nusiminęs prie kranto.
Gi žiūri - tas pats laivelis atplaukia ir sako:
- Sėskis, nuplauksi pas savo pačią.
- Sėskis, nuplauksi pas savo pačią.
Įsėdo karalaitis ir plaukia. Tik staiga tas laivelis ėmė ir pavirto į žmogų.
Tas žmogus eina sau virš vandens, o karalaitis mažai plaukti temokėjo ir jau buvo beskęstąs.
Tuo laiku priplaukė prie jo didžiulė žuvis ir prarijo jį. Apsidairė karalaitis žuvies pilve ir pamatė pačios žiedą. Iš džiaugsmo pagriebė jis tą žiedą, ir netrukus žuvis jį išspjovė į krantą.
Jis pamatė čia pat bestovinčią ir savo pačią. Karalaitis padavė jai žiedą, o ji jam tarė:
- Negerai padarei, paėmęs mano žiedą. Užkeikimas turėjo trukti tiktai šešias dienas, o dabar prisidėjo dar visi metai.
Karalaitis labai nuliūdo, bet ką darysi? Turėjo kentėti dar metus. Pasiėmė jis savo pačią ir parkeliavo namo.
- Negerai padarei, paėmęs mano žiedą. Užkeikimas turėjo trukti tiktai šešias dienas, o dabar prisidėjo dar visi metai.
Karalaitis labai nuliūdo, bet ką darysi? Turėjo kentėti dar metus. Pasiėmė jis savo pačią ir parkeliavo namo.
Kitą dieną karalius pasikvietė savo tris sūnus su pačiomis, o pasikvietęs tarė:
- Dabar, sūneliai, aš noriu žinoti, kurio pačia moka geriausiai pirštines nerti.
Tada brolių pačios tuoj ėmėsi darbo ir juokėsi iš senosios - ką toji nuners!
Kvailutis labai nusiminė, o jo senė pati tarė:
- Neliūdėk, aš nunersiu gražiausias pirštines.
Naktį ji paėmė visokių skarmalų, sukarpė juos ir įmetė į ežerą,
tardama žodžius: „Grynas vandenėli, nunerk gražiausias pasaulyje pirštines!”
Rytą senė liepė karalaičiui nueiti į paežerę ir pasiimti pirštines.
Jis nuėjo, ir net akys jam nušvito - prie ežero buvo puikiausios pirštinės!
Paėmė jis tas pirštines ir nunešė tėvui. Atėjo ir broliai.
Visų pirma vyriausiasis broils parodė savo pačios darbą,
paskui tą padarė antrasis. Karalius juos pagyrė ir paprašė
kvailučio parodyti. Broliai pradėjo juoktis iš jo, bet,
pamatę puikiausias pirštines, net išsižiojo.
Karalius taip pat nustebo ir kvailutį labai pagyrė.
Kitą dieną jis uždavė išsiuvinėti staltiesę. Kvailutis vėl susirūpino, o jo pati sako:
- Nebijok, aš gražiausiai išsiuvinėsiu.
Sutemus ji pasiėmė visokių siūlgalių, prikarpė visokių skarmalų
ir sumetė viską į ežerą sakydama: „Šaltieji vėjeliai, išsiuvinėkit gražiausią pasaulyje staltiesę!”
Rytą karalaitis atrado ant lango labai gražią staltiesę. Jis nudžiugo ir nunešė tėvui parodyti.
Vyresniųjų brolių staltiesės buvo labai gražios, ir karalius mane, kad jau nebėra gražesnės.
Bet kai ištraukė staltiesę jauniausias karalaitis, visų akys nušvito, net pats karalius dar tokios nebuvo matęs.
Po kelių dienų karalius vėl uždavė darbą. Dabar jos turėjo iškepti gardžiausią ragaišį. Kuri iškeps tokį ragaišį, toji ir bus visų gražiausia, visų išmintingiausia.
Tą pačią dieną tos dvi ir šoko prie darbo; o senoji nieko nedaro. Tos tik galvojo, kaip gi ji keps, ir nutarė spalčiomis pažiūrėti.
Tos tik galvojo, kaip gi ji keps, ir nutarė spalčiomis pažiūrėti.
Vakare jos atėjo prie lango ir net išsižiojo - senė paėmė pelenų, įpylė vandens, viską sumaišė,
suminkė ir pastūmė į šaltą krosnį. Tos jaunosios nutarė taip pat padaryti. Sugrįžusios į vidų,
paėmė pelenų, sumaišė ir pastūmė į krosnį. Rytą atsikėlusios bėga žiūrėti ir ragaišio vietoje
randa pelenų krūvą. Abidvi labai nusiminė ir griebėsi kepti ragaišius iš miltų.
Bet krosnis jau buvo atšalusi, ir ragaišį turėjo nešti karaliui pusžalį.
Jos dar džiaugėsi, kad toji senė neturės nė tokio.
Atsikėlęs jaunesnysis karalaitis pamatė ant stalo padėtą puikiausią, gardžiausią ragaišį.
Tokio pasaulyje dar niekados niekas nebuvo iškepęs.
Jis pagriebė tą ragaišį ir nunešė karaliui. Vyresnieji broliai taip pat atnešė ragaišius ir padavė tėvui.
Karalius paragavo ir susiraukė - ragaišiai buvo kartūs kaip derva. Paskui padavė jauniausiasis.
Pamatęs tokį puikų ragaišį, karalius pats rago ir kitiems davė. Jis pagyrė jauniausiojo pačią ir
pasakė, kad tokio ragaišio dar nebuvo ragavęs.
Netrukus ir tie užkeikimo metai prabėgo. Vieną dieną jauniausiasis žiūri - ne senė,
o puikiausia, gražiausia mergelė bestovinti. Dabar broliai dar labiau jam pradėjo pavydėti.
Tada karalius tuos vyresniuosius išsiuntė į kitus dvarus, o jauniausiajam atidavė visa savo karalystę.
Jis su pačia laimingai ir ilgai gyveno, kol paseno.
Pabaiga