Baltas vilkas

Vienas karalius turėjo tris dukteris. Jauniausioji, vardu Gėliūnė, labai mėgo gėles. Ji turėjo gražų darželį, pilną įvairiausių gėlių. Radusi kokią laisvą valandėlę, karalaitė vis užbėgdavo į savo darželį pasigrožėti gėlėmis. Vaikščiodama su seserimis po laukus ar pievas, ji džiaugdavosi žiūrėdama į žydinčias gėles. O kai tėvas važiuodavo kur su reikalais, Gėliūnė prašydavo jį būtinai parvežti tokių gėlių, kokių jos darželyje dar nebuvo.

Kartą karalius, grįždamas iš vieno tolimo savo šalies miesto užmiršo gėlių dukrelei. Važiuodamas per girią, valdovas dairosi, ar nepamatys kokios gėlelės. Vienoje vietoje žiūri - aukštos eglės viršūnėje nematyta gėlė bešviečianti. Jis ir sako tarnui:
- Niekada negirdėjau, kad eglė tokiu žiedu žydėtų. Eik ir nuskink žiedą. Gėliūnei parvešime dar niekados nematytą dovaną.
Tarnas nuėjęs įlipo į eglę, bet sugrįžo be gėlės ir tarė karaliui:
- Šviesiausias valdove! Eglėje guli baltas vilkas susirangęs aplink žiedą. Jis nedavė man to žiedo nuskinti, sakydamas žmogaus balsu: „Tegul karalius pažada man atiduoti tą, kas šiandien pirmas išbėgs jo pasitikti, tai leisiu nuskinti žiedą.“.

Karalius pagalvojo, kad visada jo pasitikti pirmas išbėga šuniukas, ir tarė tarnui: -Eik ir mano vardu prižadėk vilkui, kad bus taip, kaip jis nori. Tarnas viską pasakė baltam vilkui, gavo gėlę ir atnešė valdovui.

Parvažiuoja karalius namo ir mato - išbėga už vartų jo pasitikti Gėliūnė. Šiurpas nukrėtė karalių - vilkui pažadėta dukrelė! Mergaitė pribėgo prie tėvo ir nudžiugusi sušuko:
- Tėveli, kur gavai tokią gražią gėlę?

Nusiminęs karalius atsakė:
- Už tą gėlę aš tave pažadėjau vilkui. Nemaniau, kad tu pirmoji išbėgsi manęs pasitikti.
Gėliūnė džiaugėsi nematyta gėle, užmiršusi tėvo žodžius apie vilką. Praėjo kelios savaitės. Tik vieną dieną karalius žiūri - atsliūkina baltas vilkas karalaitės Gėliūnės pasiimti.

Tada karalius nuėjo pas seną skerdžių ir tas už didelį atlyginimą sutiko savo dukterį baltam vilkui atiduoti kaip karalaitę.

Gražiai aprengtą mergaitę karalius išvedė už dvaro vartų ir atidavė vilkui. Šis užsisodino mergaitę ant nugaros ir kius kius nukiusnojo į tamsią girią.

Toli girioje vilkas sustojo gražioje pievelėje pailsėti ir paprašė mergaitės paieškoti jam galvą. Mergaitė, ieškodama galvą, nejučiomis prasitarė: -Kad mano tėvas atsigintų čia savo gyvulius, tai puikiai prisiganytų!
- O kas tavo tėvas? - išgirdęs paklausė vilkas.
- Skerdžius, - atsakė mergaitė.

- Tai sėskis ant manęs, grįši pas savo tėvą, - tarė vilkas ir mergaitę sugrąžino karaliui sakydamas:
- Atsiimk skerdžiaus mergelę ir geruoju atiduok man savo dukrelę!

Bet karalius nenorėjo atiduoti Gėliūnės. Jis nuėjo pas sodininką, turėjusį dukterį, labai panašią į Gėliūnę, ir už didelį atlyginimą paėmė mergaitę baltam vilkui atiduoti kaip karalaitę. Gražiai aprengtą mergaitę karalius išvedė už dvaro vartų ir atidavė vilkui.

Tas užsisodino ją ant nugaros ir kius kius kius nukiusnojo į tamsią girią. Toli girioje jis sustojo gražiame sode pailsėti ir, atsigulęs po obelim, paprašė mergaitės paieškoti jam galvą. Mergaitė ieškodama galvą, gėrėjosi sodu ir nejučiomis prasitarė: -Kad mano tėvas turėtų tokį sodą, tai galėtų laimingai gyventi!

- O kas tavo tėvas? - išgirdęs paklausė vilkas.
- Sodininkas, - atsakė mergaitė.

- Tai sėskis ant manęs, grįši pas savo tėvą, - tarė vilkas ir sugrąžino mergaitę karaliui sakydamas:
- Atsiimk sodininko mergelę ir geruoju atiduok man savo dukrelę!

Ir karalius turėjo atiduoti vilkui savo Gėliūnę. Vilkas užsisodino karalaitę ant nugaros ir kius kius kius nukiusnojo į tamsią girią.

Toli girioje jis sustojo gražioje aikštelėje pailsėti ir paprašė karalaitės paieškoti jam galvą. Karalaitė, ieškodama galvą, pamatė nematytų miško gyvūnų ir nejučiomis prasitarė:
- Kad mano tėvas čia ateitų, tai puikiai pamedžiotų!
- O kas tavo tėvas? - išgirdęs paklausė vilkas.
- Karalius, - atsakė karalaitė.
- Tai sėskis ant manęs, keliausime tolyn, - tarė vilkas ir, užsisodinęs karalaitę, nukiusnojo tolyn į girią.

Pavakare vilkas priėjo prie urvo ir įlindo į požemius su karalaite. Ten jis tarė Gėliūnei:
- Gyvenk čia be baimės.
- Ir pats kažin kur nukiūtino.

Urve buvo daug puikių kambarių, pilna valgyti ir gerti, tik visur tamsu tamsu. Mergaitė apvaikščiojo visus kampus ir niekur nesurado nei gyvos dvasios. Ir štai praėjo visi metai.

Vieną dieną Gėliūnė pirmą kartą išgirdo kažką brazdant. Žiūri - ateina vilkas. Tas ir sako karalaitei:

- Šiandien tavo vyresnioji sesuo teka. Gal norėtum nuvykti į jos vestuves?
- Labai norėčiau, - atsakė Gėliūnė.
- Tai sėskis ant manęs, ir keliaujame, - tarė vilkas ir užsisodinęs nunešė karalaitę iki tėvo dvaro vartų.
- Kai vestuvės pasibaigs, ateisi čia, aš jau lauksiu, - pasakė vilkas, nusodinęs nuo savęs karalaitę.

Namiškiai, netikėtai išvydę Gėliūnę, labai nudžiugo, nes visi ją laikė jau žuvusią. Mergaitė viską papasakojo ir nusiskundė, kad urve esą tamsu tamsu.

Tada seserys sugalvojo Gėliūnei padėti: jos pasiūlė jai pasiimti skiltuvą su titnagu.

Vestuvėms pasibaigus, Gėliūnė pasiėmė skiltuvą su titnagu ir nuėjo prie dvaro vartų, kur jos jau laukė vilkas. O tasai, nukiusnojęs prie urvo, sustojo ir paklausė karalaitės:
- Ar tu nieko su savimi neturi iš namų pasiėmusi?
- Turiu skiltuvą su titnagu žiburiui įsižiebti, - atsakė karalaitė.
- Duok man juos, - paprašė vilkas ir paėmęs numetė.

Tada vilkas su karalaite įlindo į urvą. Ten jis vėl tarė Gėliūnei:
- Gyvenk čia be baimės. - Ir pats kažin kur nukiūtino. Vėl praėjo visi metai. Vieną dieną atėjo vilkas ir tarė karalaitei:
- Šiandien tavo vyriausioji sesuo teka. Gal norėtum nuvykti į jos vestuves?
- Labai norėčiau, - atsakė Gėliūnė.
- Tai sėskis ant manęs, ir keliaujame, - tarė vilkas ir, užsisodinęs karalaitę, nunešė ją iki tėvo dvaro vartų.

Namiškiai labai džiaugėsi pamatę Gėliūnę dar gyvą. Karalaitė pasipasakojo, kad ir antruosius metus gerai išgyveno pas vilką. Tik pasiskundė, kad ten esą tamsu tamsu.

- O kodėl neužsižiebei žiburio? - paklausė seserys.
- Juk pasiėmei skiltuvą su titnagu.
- Vilkas neleido įsinešti į požemius, - atsakė Gėliūnė

- Palauk, dabar kitaip padarysime, - tarė seserys ir įkišo Gėliūnei ploną skiltuvėlį į vieną batelį po padu ir skiautelę titnago į kitą batelį po padu.
- Vilkas nežinos, kad čia kas įdėta. Tik žiūrėk, tu jam nepasakyk, - pamokė seserys.

Vestuvėms pasibaigus, Gėliūnė nuėjo prie dvaro vartų ir, atsisėdusi ant vilko, su juo nukiusnojo į girią. Vilkas, sustojęs prie urvo, paklausė karalaitės:
- Ar tu nieko su savimi neturi pasiėmusi?
- Ne, nieko neturiu, - pamelavo mergaitė.

Gėliūnė, kiek palaukusi, išsiėmė skiltuvą su titnagu ir užsidegė žiburį. Ji nustebo išvydusi rūmų gražumą. Jos tėvo dvare buvo gražu, bet požemių rūmuose - šimtą kartų gražiau.

Karalaitė eina ir mato - visur auksas, sidabras, deimantai. Tik niekur nebuvo nė gyvos dvasios. Pagaliau karalaitė įėjo į mažą kambarėlį pačiame rūmų gale.

Pravėrusi duris, žiūri - baltu šilku klotoje lovoje guli gražus jaunuolis, o prie lovos numestas vilko kailis. Jaunuolis, išvydęs su žiburiu karalaitę, labai nusigando ir atsikėlęs tarė:

- Ką tu padarei? Aš klausiau, ar nieko neturi iš namų pasiėmusi, o tu ėmei ir pamelavai. Jei šiuos metus dar būtum išgyvenusi čia tamsoje, būtum mane išgelbėjusi iš vilko kailio, ir tada būtume buvę abudu laimingi, o dabar aš turėsiu vilku bastytis po pasaulį, kol tu mane surasi. Taip taręs, jaunuolis vėl virto vilku ir dingo.

Pagailo Gėliūnei vilko ir verkdama išėjo jo ieškoti. Vaikščiojo, klaidžiojo visus metus ir pagaliau viduryje girios priėjo trobelę.

Įeina vidun, žiūri - sedi vėjas ir skaito. Jinai ir klausia:
- Vėjeli, ar nematei balto vilko?
- Pūčiau dieną, pūčiau naktį, bet balto vilko neužpūčiau, - atsakė vėjas.

Jis davė mergaitei vieną batelį sakydamas:
- Su šituo bateliu tu galėsi žengti po šimtą mylių, kur norėsi.

Nužengė karalaitė pas Šiaurės žvaigždę ir klausia:
- Žvaigždele, ar nematei balto vilko?
- Žibėjau per kiaurą naktį, bet nemačiau! - atsakė žvaigždė.

Tada karalaitė nužengė pas mėnulį ir klausia:
- Mėnesėli, ar nematei balto vilko?
- Šviečiau per naktį, bet nemačiau, - atsakė mėnuo. Jis davė jai batelį sakydamas:
- Su šituo bateliu tu galėsi nužengti po keturis šimtus mylių.

Gėliūnė nužengė pas saulę ir klausia:
- Saulele, ar nematei balto vilko?
Ši atsakė:
- Mačiau. Tavo vilkas yra už devynių girių, už devynių upių, jei nori jį surasti, nuženk prie stiklinio kalno.

- Ten rasi kalvę. Įėjus paprašyk apkaustyti rankas ir kojas ir nukalti keturių sieksnių grandinę, tik tada galėsi užlipti ant to kalno. Užlipusi rasi dvarą, kur yra tavo baltas vilkas.

Išleisdama saulė jai davė batelį, su kuriuo galėtų nužengti penkis šimtus mylių; davė jai ratelį, kuriuo samanas verpiant ritėje šilkai vytųsi; davė tokį peilį, kuriuo supuvusį medį drožiant, aukso skiedros lėktų.

Karalaitė viską padarė, kaip ją pamokė, užlipo ant kalno, rado dvarą ir paprašė įleisti. Sargai nenorėjo. Tada ji parodė visus stebuklingus daiktus. Sargai nuvedė karalaitę pas baltą vilką.

Baltas vilkas, išvydęs Gėliūnę, labai nudžiugo ir tarė:
- Tik tavo vargas, patirtas ieškant, išgelbėjo mane. Piktoji ragana mane buvo pavertusi vilku, bet, tau užlipus ant kalno, aš vėl atvirtau žmogumi.

Ir netrukus buvo iškeltos karalaitės ir balto vilko vestuvės. Į vestuves suvažiavo svečių iš devynių šalių. Visi taip šauniai linksminosi, kad laukai ir girios skambėjo, kalnai dundėjo.

Pabaiga

Nustatymai

Baltas vilkas